Užsimerkiu ir pasilenkiu žemyn. Pučia stiprus vėjas, kuris išdraiksto visus mano plaukus.  Gera… Paskutinės akimirkos atrodo tokios nuostabios. Staiga mintyse išgirstu mergaitės verkšlenimą. Labai tylų, bet aiškiai girdimą. Sako mamos gali jausti savo vaikų emocijas. Ar tai mano vaikelio prašymas, kad dar pasilikčiau? Gal, jeigu pasižiūrėsiu žemyn aš neišdrįsiu iššokti? Bet aš to noriu…

Lėtai atsimerkiu ir žiūriu į apačią. Neišsigandau. Visi žmonės atrodo tokie mažyčiai. Kaip skruzdėlės. Bet kas čia dabar? Tą patį verkšlenimą vis dar girdžiu! Atsitraukiu nuo lango - nieko. Prieinu arčiau - girdžiu verksmą. Vėl persisvėriau per langą ir pažiūrėjau dar žemiau. O ten - kojos! Kojos kybančios ant ligoninės sienos pro langą!

-Kas ten?! - šaukiau garsiai - A-ūūū!!!

Tyla. Niekas neatsileipia, bet kojos vis dar tabaluoja. Gal man vaidenasi? Bet ne… Ten tikrai kažkas yra. Tiesiai po mano galva.

-Aliooo! -dar kartą riktelėjau ir pagaliau išvydau truputi daugiau. Ilgų, šviesių plaukų  merginos galva kreivai pasižiūrėjo į mane. Jos akys buvo apipiltos juodomis, akių dažų nuspalvotomis, ašaromis.

-Ką ten darai? - paklausiau, bet ji nieko nesakė, tiesiog žiūrėjo į mane ir neatitraukė nuo manęs akių. Iš išvaizdos ji atrodė kokių 15 - 16 metų.

Ji pasižiūrėjo žemyn, o po to vėl į mane. Aš į ją taip pat žiūrėjau nieko nepratardama.

Praėjo kokios 2 minutės ir ji dingo. Nebeliko.

-Ei! Kur tu?

Staiga ji vėl atsirado. Šį kartą rankose ji turėjo sausainių. Vieną pradėjo valgyti pati, o kitą atkišo man. Į viršų. Aišku aš jo nepasiėmiau, nes iš karto būčiau puolusi žemyn. Dabar ne tai man buvo galvoje.

Pakračiau galvą į kairę ir į dešinę pusę. Ji suprato ką norėjau pasakyti ir sausainį pasiliko sau. Staiga ji vėl dingo.

Grįžo mažiau nei po pusės minutės. Dabar ji man atkišusi laikė ne sausainį, o pliušinį meškutį. Aš vėl pakračiau galvą kaip aną kart ir ji jį nuleido. Būčiau atnešusi jai per langą bent šokolado, bet bijojau, kad ji neiškristų žemyn. Ji toliau, tomis ašarotomis akimis žiūrėjo į mane, kai mūsų tylą sutrugdė daktaras:

-Kvėpuojate grynu oru?

-Hm… A… Taip. Pasidarė silpna.

-Tada prigulkite. Rytoj iš ryto pas jus ateis seselė. Pasidarysite kraujo ir šlapimo tyrimus.

-O… kur čia tualetas?

-Koridoriaus gale. Paskutinės durys į dešinę. Dar klausimų bus?

-Koks skyrius yra šeštame aukšte? Viena draugė sakė, kad ten guli. - melavau.

-Manau, kad kažką maišai, arba tavo draugei tikrai labai nepasisekė. Ten gydosi psichiniai ligoniai.

-A… psichiniai ligoniai…? Tikriausiai suklydau.

-Jeigu ko reiks šaukitės seselę.

-Gal pavardę galite pasakyti? Kad žinočiau koks gydytojas gydo…?

-Maironis. Lengva įsiminti. Gero vakaro. Panele.

-Jums taip pat.

Vos tik jis išėjo iš palatos aš tučtuojau nubėgau prie lango, bet mergaitės ten jau nebebuvo… Kvailas gydytojas.

———————————————————————————————————

imcrazy.blogas.lt

Rodyk draugams

Taip, jūs palaikysite mane beprote, nes aš sukūriau dar vieną blogą!!! Jis vadinasi imcrazy.blogas.lt

Tai mano dienoraštis… Tai tikra. Tai ne kūryba. Aš nusišneku dar nieko normalaus ten neparašiau, o jau kažka komentuoju. Nu žodžiu. Aš tikiuosi, tai bus paskata man rašyti čia dažniau… Pasiilgau jūsų žiauriai!

Rodyk draugams

-A… taip. Armandas…  - jo akyse regis sublizgėjo ašara.

Porą sekundžių jis stovėjo nejudėdamas, bet vėliau jis priklaupė ant kelio, paėmė mane už rankos ir tarė:

-Meli, tu man patikai visada. Visus šiuos metus kiek mes esame pažįstami tu visada man patikai! Ir aš visiškai nesigailiu dėl to, kas tarp mūsų įvyko. Aš apsisprendžiau. Man nesvarbu nuo ko tavo vaikas. Nuo Armando, ar nuo manęs. Aš vistiek tave tebemyliu ir manau, kad mylėsiu. Atleisk man, kad dabar kalbu kaip paskutinis asilas, bet nebegaliu kentėti… auginsiu tavo vaiką, Meli, prisiekiu aš jį tikrai auginsiu!

-Vėjau, bet aš to neprašiau tavęs. Tau nebūtina prisiimti tokios atsakomybės, jeigu vaikas yra ne tavo. Ar girdi, Vėjuk?

Jis lėtai atsistojo, pabučiavo mane į kaktą ir išėjo. Manau taip ir turėjo būti. Jis turi viską gerai apgalvoti, o aš pagalvosiu apie tai ar pasilikti tą mažą būtybe mano pilve…

——————————————————————————————————————–

-Ką? Tu nėščia???

-Taip sakė daktaras…

-Jis tikriausiai suklydo! Meli, tu negali…

-Monika, galiu. Galiu, galiu, galiu! Tai logiška! Tai įmanoma!. Aš žinau, kad taip būti GALI! Ir nieko nepakeisiu… Baisiausia, kad nežinau nuo ko…

-Mamai sakei?

-Sakiau. Sakiau, kad vaikas nuo Armando… - atsidusau.

-Bet juk tu nežinai…

-O ką? Gal man motinai pasakyti, kad nežinau nuo ko mano vaikas?!?!?! Na jau ne… Kuo mažiau žmonių tai žinos, tuo bus geriau man ir aplinkiniams. Monika, prižadėk man vieną dalyką - žiūrėjau jai tiesiai į akis ir ji palinksėjo sutikdama. - Niekam. Prašau, NIEKAM nesakyk, kad aš laukiuosi. MALDAUJU! Tebūnie tai mūsų paslaptis…

Žinoma, aš ir vėl apsižliumbiau argi nenuostabu? Verčiau reikia pataupyti ašaras vėliasniam laikui… Manau, bus dienų, žymiai sunkesnių už šią…

-Myliu Tave, Meli - tarė Monika.

-Ir aš tave myliu, mano gražuole - tariau ir mes abi apsikabinom. - Palik mane vieną. Noriu truputėlį pabūti viena.

-Žinoma. - ji prasegė savo rankinuką ir ištraukė pieniško šokolado plytelę. - Kad nebūtų liūdna. - mirktelėjo ir išėjo iš palatos.

Praplėšiau šokoladą ir atsilaižusi vieną skiltelę įsidėjau ją į burną. Saldu…

Įdomu, kaip man reiks gyventi toliau? Būsiu jauna mama… Našlė mamytė…

Nieko gero manau…

Liūdna…

Kaip aš baigsiu mokslus?

Už ką mokėsiu auklei?

Ir iš vis? Nuo ko aš laukiuosi. Po velnių!!!

Apgailėtina…

Aš neverta gyventi toliau.

Būtybė auganti manyje irgi…

Įsidėjau dar vieną šokolado skiltelę į burną ir atsistojau iš lovos. Svyravau, bet šiaip ne taip nusikabarojau iki lango. Jį atidariau ir įkvėpiau gaivaus oro.

,,Mano gyvenimas vistiek jau baigtas” - pagalvojau. - ,,O, sakoma, kad gražiausios akimirkos gyvenime būna kai krenti… Kai kreti paskutinįjį kartą. Manau septintas aukštas bus kaip tik….”

Rodyk draugams

Atsibudau palatoj. Ji buvo šviesi ir erdvi, iš tikrųjų tai niekuo neišsiskirianti iš tų, kurias kada nors buvau mačiusi. Ant palangės stovėjo vazoninė gėlė. Vazonas buvo gana gražus, bet pati gėlė… Ech… Arba aš nesuprantu grožio arba ji tikrai atrodė kažkokia supuvusi.

-Melodija? - Įėjusi pro duris ir pamačiusi mano atmerktas akis tarė Monika.

-Labas - tariau švelniai.

-Kaip jautiesi? - jos balsas buvo rūpestingas.

-Gerai. O tu?

Man regis mano klausimas jai pasirodė kiek keistas. Ir kvailas?

-Aš? Gerai, gerai…

Tyla. Į kabinetą įėjo daktaras.

-Atsiprašau,  norėčiau su šia panele pakalbėti asmeniškai. - vijo iš palatos Moniką.

-Gerai, - atsakė ji mandagiai ir atsistojusi nuo kėdės išėjo.

Daktaras priėjo arčiau manęs, apžiūrėjo mane nuo galvos iki kojų ir pasižiūrėjęs į baltą lapą tarė:

-Jūs žinote kodėl jūs nualpot?

-Ne, kas nors blogai?

-Na, jei nualpote, tai supranta, kad gerai negali būti, bet šiuo atveju šiek tiek kitaip.

-Klausau…

-Jūs laukiatės.

Mano kūnas trumpam apmiro. Nežinojau džiaugtis ar verkt.

-Laukiuosi??? Nuo ko? - užsipuoliau daktarą baltu chalatu.

-Na, čia jau jums žinoti.

-Gal galite pasakyti kiek laiko laukiuosi? - jau daug mandagiau paklausiau.

-Nuo dviejų iki keturių savaičių. Dar tiksliai to negalime pasakyti, pirmiausiai turime atlikti keletą tyrimų, bet tam jūs turėsite ligoninėj praleisti dar pora dienų.

-Pora dienų? - išsigandau.. juk nenoriu, kad apie šį nėštumą sužinotų visa mano giminė.

-Taip. Tiek užtruks padaryti tikslius tyrimus.

-Na gerai, aš pranešiu apie tai savo tėvams, - sakiau daugiskaita, nors iš tikrųjų turėjau tik mamą.

-Mes jūsų motinai jau pranešėm. Gero dienos. Manęs laukia operacija. - tarė ir išėjo iš palatos.

Likau viena. Apsvarstyti savo neįgalių minčių apie tai ką prisidirbau ir apie tai, kas dabar bus. O mano mintys nieko gero nežadėjo. Staiga į palatą įlėkė uždusęs Vėjas. Vėjas? Po galais! Ko jam čia reikia? problemų ir taip turiu užtektinai…

Jis sustojo ir trumpą minutę žiūrėjo į mane sustingusiomis akimis.

-Kodėl tu man nesakei? - jo balsas buvo trapus, pažeidziamas, bet nuoširdus.

-Aš, aš atsiprašau, Vėjau, to pati tikrai nežinojau.

-Ar vaikas tikrai mano? - paklausė, lyg būtų tikrų tikriausiai tuo įsitikinęs.

-Ką? Kas tau taip sakė? - nustebau.

-Na, niekas, bet jus mes patys žinome kas tarp mūsų nutiko.

-Ne, Vėjau, gaila, bet kas tėvas šiuo metu nežinau.

Dabar jis stovėjo sustingęs it vaiduoklis ir nepratarė nei žodžio…

Rodyk draugams

Per rūką mačiau neryškų siluetą. Jis ėjo artyn manęs ir kėlė man baimę. ,,Kas ten?” klausinėjau savęs, bet atsakymo nežinojau. Pilki kontūrai ėmė ryškėti. Taip, tai buvo vyro forma. Bet kas gi jis? Nejaugi atsakymo taip ir nerasiu? Jis lėtai ėjo artyn. Jis atrodė ranka pasiekiamas, bet kartu ir toks tolimas… Kai atrodo lieka tik žingsnis iki jo jis vėl nutolsta ir pasidaro nematomas. Tas rūkas temdė viską. Aplink nieko daugiau nemačiau, tik kartais išryškėjantį vyrą.

,,Kas tu?”

Šaukiau, bet girdėjau tik tolimą aidą. Nemačiau šios pilkos begalybės ribų. Aplinkui nieko nebuvo.

,,Kas tu esi?”

Klausiau, bet atsakymo taip ir nesulaukiau. Apsisukau aplink save, bet nepamačiau nieko kas galėtų mane sudominti. Kas galėtų atplėšti mintis nuo vyro, regis stovinčio arčiau manęs negu man atrodo. Staiga jis atsidūrė taip arti, kad regis net galėjau įžiūrėti jo veido kontūrus, bet kur gi… Mano ranka perėjo kiaurai jį. Tas pilkas siluetas ištiesė savo ranką ir uždėjo ant mano peties. Jo ranka neperėjo kiaurai mane, ji skleidė jaukią šilumą, kurią aš gerai pažinojau.

,,Armandai”

Ištariau daug tyliau, nei pastaruosius du kart. Jis nukėlė savo ranką ir regis visą laiką buvęs užsimerkęs jis atsimerkė ir aš išvydau taip pasiilgtas dideles, rudas akis… Beregint išryškėjo jo raudonos lūpos, skruostikauliai, veido kontūrai. Iki šiol jo ranka buvusi lyg akmeninė staiga įgavo žmogišką pavidalą ir aš galėjau įžiūrėti jo pirštus. Galėjau įžiūrėti kiekvieną pirštelio sąnarį. Jis tokiu pat lėtu žingsniu, kokiu ir atėjo priėjo prie manęs ir sustojo. Dar taip arti čia jis niekad nebuvo. Jis kvėpavo. Galėjau jausti jo alsavimą, jo kraujo pulsą. Jo veidas lėtai palinko link manęs. Link mano lūpų, bet niekur nebėgau, nes žinojau, jog ten JIS. Švelniai, lyg kokia plunksna butų kas nors pakutenęs man per lūpas jis mane pabučiavo. Ir viskas. Tada jis atsitraukė.

,,Myliu Tave”

tarė ir perbraukęs man ranka per veidą pridūrė:

,,Ir aš tau atleidžiu…”

Tada jis išnyko. Kartu su juo išnyko ir rūkas ir visa tai, ką aš laikiau kažkokia metafora. Aš nugriuvau į vienintelį likusį miglos debesį ir atmerkiau savo nuo ašarų drėgnas akis…

Rodyk draugams

Po dviejų savaičių.

Atsikėliau tokia pati išbalusi kaip ir pastarąsias 14 dienų. Po TO nežmoniškai pagirioto ryto dar dabar jaučiuosi kaip nesava. Nerandu sau vietos. Jaučiuosi apsilpusi ir kažkokia be jėgų. Juk pagirios negali tęstis dvi savaites? Temperatūros regis neturiu, nors tiesa pasakius jos net nematavau…

Mane kamuoja bloga nuojauta. Ir manau tai ne dėl to, kad jau pora dienų neverkiau. Gal dėl to, kad sėdžiu viena užsidariusi namie? Man nėra noro net išeiti parūkyt. Geras ane?

-Melodija? Tu labai užsiėmus? - pasigirdo mamos balsas iš virtuvės.

-Ne, mam, o ko reikia? - klausiau eidama link jos.

-Gal galėtum supjaustyti šitas bulves? Šiandien bus sriubos.

-Bet aš nenoriu…

-Melodija, kaip tu gali nenorėt?

-Nu nenoriu…

-Išvirsiu makaronų tada… Tavo mėgstamiausi.

-O salotų turim? - mama pasižiūrėjo į mane piktu žvilgsniu.

-Manau ne, Melodija.

Aš atsistojau nuo kėdės ant kurios sėdėjau ir nuėjusi į savo kambarį paskambinau Monikai.

-Sveika, - tariau kai atsiliepė.

-Labas! Kaip laikaisi? Pasiilgau belenkaip! - spiegė į ragelį.

-Prastai, - tai ištarusi susimąsčiau kodėl iš vis aš jai paskambinau? juk neturėjau noro iš vis su ja šnekėtis… šnekėtis su niekuo..

-Kodėl? - jos balsas nurimo. Pasidarė ramesnis.

-Nežinau. Jaučiuosi nekaip… Mama sako, kad dėl streso. Geriu vaistus, bet mano nuomone jie nelabai padeda…

-O, zuiki? Gal tu tiesiog pervargai?

-Nežinau…

-Žinai ką? Turiu gerą idėją.

-Aha.

-Susižinok kada dirba tavo šeimos daktarė ir tarkim rytoj aš mielai tave ten palydėsiu, - jos balso tembras pakilo.

-Na gerai… Aš pasižiūrėsiu kada dirba mano gydytoja ir parašysiu tau sms…

-Sutarta. - tarė - Na o dabar čiau. Turiu lėkt. Vėliau paskambinsiu. Siunčiu oro bučkį - nusišypsojo ( tai jautėsi),

Po šio skambučio vis dar jaučiausi blogai. Išgėriau dar vieną tabletę nuo streso ir nuėjau trumpam nusnūsti.

———————————————————————————————————

Ryte atsikėliau ir pajaučiau, kad mane pykina. Lėtai išvirtau iš lovos ir patraukiau link tualeto. Neilgai trukus iš mano gerklės pasipylė vakarykštė makaronų sriuba. Išsivėmusi pasijaučiau geriau. Nejaugi dabar net mano skrandis streikuoja?

Kai galiausiai supratau, jog daugiau nevemsiu patraukiau link savo rašomo stalo. Iš jo išsitraukiau savo užrašų knygutę, kurioje buvau užsirašiusi savo daktarės darbo laiką. Ji dirba iš ryto. ,,Ačiū Dievui” pagalvojau. Nieko nelaukusi paskambinau Monikai ir prižadinau ją iš miegų.

-Žinai ką? Kelkis. Man tikrai reikia pas daktarę… - įsakinėjau.

-Gera. Dėl tavęs atsiklesiu - nusijuokė. Aš taip pat pralinksmėjau.

-Sorry zuiki, mane vėl pykina. Palauk.

Numečiau ragelį ant sofos ir nubėgusi į tualetą vėl išsivėmiau. Tikriausiai būsiu pasigavusi kokį virusą…

Grįžau prie telefono ir supratusi, kad mes vis dar ,,šnekamės” tariau:

-Po pusvalandžio prie mano laiptinės. Laukiu.

———————————————————————————————————–

Nusileidau į apačią išbalusi kaip popierius ir surizikavau prisidegti cigaretę. ,,Tikiuosi nevemsiu…” - pagalvojau…

Monika jau laukė. Apkabinau ją ir pakštelėjau jai į lūpas…

-Neužsikrėsk, - išpūčiau dūmūs.

-Nebijau, - nusišypsojo.

Lėtu žingsneliu patraukėm link poliklinikos. Iki jos buvo kone penkiolika minučių kelio. Visą laiką eidama prašiau Dievo, kad manęs nesupykintų. Tikrai nenorėjau, kad Monika pamatytų mamos vakarykštę sriubą subjaurotu formatu.

-Bijai? - Monika paklausė manęs tokio žiauriai lempiško klausimo.

-Ne. Kodėl turėčiau?

-O gal ten tave išpjaustys, išmėsinės, nuskus plikai?

-Tu buvai kadanors poliklinikoje?

-Taip. Saulute, aš gi juokauju - silpnai trinktelėjo man į nugarą.

-Jo. Juokinga…

Pagaliau atėjome į polikliniką. Palaipsniui man darėsi vis silpniau, jaučiau, kad jėgos mane apleidžia. Netikėtai akyse pasidarė juoda juoda ir pajaučiau šiokį tokį skausmą…

Nukritau.

——————————————————————————————————

P.S įkėliau naujų foto :PPP

Rodyk draugams

Praėjo valanda nuo to keisto bučinio. Po jo man buvo sunku žiūrėti į Vėją. Bijojau akių kontakto su juo. Buvo kažkaip keista, nekalbant apie tai, kad jaučiau kaltę.

Vėjas įpylė dar vieną sambukos stiklinę. Ji turėjo man būti penkta. Po tų keturių dar negėriau nei vienos.

-Į sveikatą, Meli, - Tarė Vėjas ir išgėrę savo dozę.

Kita turėjo būti manoji. Kažin ar pavyks nusigerti? Sambukos liko kone pusė butelio…

Neilgai trukus išgėriau penktąją. Išgėriau, sukramčiau ir įtraukiau dūmo.

-Vėjukai… turi dar vieną cigaretę?

-Jo, - pasiėmė nuo stalo cigarečių pakelį ,,Winston” ir ištraukė cigaretę sau ir man.

-Gal einam į balkoną? - pasiūlė.

-Okey.

-Patiko bučinys? - jis atidarė balkoną ir pasižiūrėjo į mane. Aš susigėdau.

-Nežinau.

Tyla.

…

…

…

-O man patiko - jis paėmė mane už rankos.

-O aš myliu kitą, - paprieštaravau.

Vėl tyla.

…

…

Išpučiamo dūmo garsas ir tyla…

…

…

Tai pasikartojo keletą kartų. Vėjas net spėjo surūkyti cigaretę.

-Atsiprašau - tarė žiūrėdamas kažkur man į petį.

Priėjau ir jį apkabinau.

-Mums visiems dabar ne kas…. - Tai buvo mano žodžiai.

—————————————————————————————————————-

Šešta sambukos stiklinė:

-Vėjau, aš noriu pasigerti.

Septinta sambukos stiklinė (3-čia valanda nakties):

-Einam dar parūkyt…

Aštunta stiklinė:

-Žinai? Jei atvirai man tas bučinys patiko…

Devinta stiklinė (girta kaip reikalas):

-O kas bus jei šį kart aš tave pabučiuosiu?

Dešimta stiklinė (dugnas).

-Vėjau… Tęsk…

—————————————————————————————————————-

Suskambo žadintuvas. 8-ta ryto. 10-tą grįžta Vėjaus mama. Ir kas leido man taip pasigerti? Margo už šią naktį atsiims… Kažin kada aš užmigau? Dieve mano… Kaip skauda galvą… Reikia pabandyti atsikelti. Reikia nueiti bent iki tualeto.

Persiverčiu ant kito šono bandydama prasijudinti, bet pamatau kai ką kas mane sutrigdo. Šalia manęs kaip kūdykis miegojo Vėjas. Nežinau kiek jis buvo teapsirengęs, bet tikėjausi, kad bent su trumpikėmis, nes aš tai buvau be jų…

—————————————————————————————————————–

Rodyk draugams

Po keturių tokių stiklinių sambukos jaučiausi visai girta.  Galva sukosi, o butelis stovėjęs man prieš akis jau dvejinosi. Juk tai nėra labai blogai? Dabar gal pirma nakties… Reikškiasi iki ryto laiko turiu daug. Sustingusi žiūrėjau į butelį galvodama ar apsimoka gerti dar vieną stiklinę. Kažkas viduje sakė, kad jau gana, bet protas norėjo pasigerti. Norėjau pasigerti taip, kad pamirščiau viską. Taip, kad pamirščiau Dytį, nors ir taip aišku, kad tai neįmanoma. Tai apsurdas! Bet ar galima smerkti žmogų, kuris nors vienai dienai, tiksliau nakčiai, trokšta pabėgti nuo savo problemų. Nuo būties.

Mano širdyje kraujavo didžiulė juoda skylė. Ją reikėjo kaip nors užlopyti. Užgydyti. Aišku, sakydama, kad noriu viską užmiršti visam laikui aš tikriausiai įžeidžiu savo gyvenimo meilę… tą, kuriam paaukojau du savo gyvenimo metus, bet tai buvo tiesa. Skaudi, nepakeliama, bet tikra. Nuoširdi…

Sakoma išgėrę žmonės pasako daugiau tiesos nei blaivi. Kažin ar tie žmonės ir galvoja nuoširdžiau? O gal jie galvoja taip kaip ir galvoję, turiu omeny tas mintis, kurios susiję su kitais žmonėmis, o ne su veiksmais… O gal jie nežino, kad tai galvoja? Galbūt, tai kažkur jų viduje ir tik alkoholis išlaisvina jas?  Tas mintis?

-Vėjau, kaip draugas tu man labai labai patinki - ištariau tarp savo paskutinės minties padariusi šiokią tokią pauzę. Tai ištarusi netyčia jį apkabinau. Ar apie tai aš irgi kažkada galvojau, bet to nežinojau? AŠ norėjau apkabinti Vėją?

-Tu man irgi labai patinki, - Vėjas atsitraukė nuo manęs ir nusišypsojo.

Jis irgi buvo jau apsvaigęs. Jis sako tiesą? Ar girtas žmogus sugebėtų taip nuoširdžiai tai pasakyti?

-Ačiū, - ištariau Vėjui. - Šis vakaras man tikrai buvo reikalingas.

Jis dar kartą nusišypsojo.

Vėjas buvo tikrai gražus. Tamsiaplaukis, gilių rudų akių, nors ir priešingybė Dyčiui, o Dytis buvo vienas gražiausių iš mano sutiktų vaikinų. Vėjas taip pat.

-Žiūrėk, tavo draugė jau miega, - nusijuokė.

-Jai nedaug reikia, -nusišypsojau.

-O tau? - balse girdėjau flirtą, nors ir buvau išgėrusi.

-Man reikia šiek tiek daugiau.

Vėjas minutę įtariamai žiūrėjo į mano akis, o tada paklausė. Jo klausiams man buvo labai netikėtas.

-Meli, galiu tave pabučiuot?

Aš nieko neatsakiau, bet po kelių sekundžių švelnios Vėjo lūpos prilipo prie manųjų…

Rodyk draugams

-O! Vėjau, nejaugi būsi toks dosnus? - dramatiškai dėkoti pradėjo Margo. Aišku, visa tai buvo juokais.

-Na jeigu Meli nesupyks tai žinoma, šiandien Jums aš būsiu labai dosnus.

Vėjas butelį padėjo ant stalo, o pats nuėjo į kitą kambarį. Po mažiau nei minutės grįžo.

-Esat gėrę sambuką pagal taisykles?

Mes su Margo susižvalgėmė viena į kitą.

-Atsinešiau belgiškų kavos pupelių - tarė pildamas į taurę gėrimą. - Kelias iš jų aš įmesiu į taurę, - tai taręs tą ir padarė. - O tada, - pasiėmė degtukų dežutę. - Aš uždegsiu gėrimą ir pasiėmės taurę švelniai ją pasiūbuosiu…

Mes su Margarita žiūrėjome į Vėjo veiksmus neatitraukdamos akių. Staiga vėjas užpūtė ugnį, sambuką perpylė į stiklinę, o taurę, pilną dūmų, užvertė viršum į apačią ant stalo. Tada nieko nelaukęs gėrimą susipylė sau į burną ir gurkštelėjęs sukramtė kavos pupeles. Tada iš stalčiaus išsitraukęs šiaudelį pakišo jo priekinį galą po taure pilna dūmų ir įtraukė. Išpūtė kava kvepiančius dūmus.

-Yra norinčių pabandyti? - nusišypsojo.

-Kvepia anyžiom ir kava, - ne į temą pasakė Margo.

-Margarita. Gal tu pabandyk pirma? -tariau su nerimu.

-Aš nieko prieš, - tai pasakiusi ji pabučiavo mane į skruostą.

Vėjas pakartojo tą patį ritualą dar kartą ir staigiai perpylęs gėrimą į stiklinę padavė Margo išgerti.

-Gerk.

Ji nedrąsiai viską susipylė į burną ir prarijusi sambuką sukramtė pupeles. Kai tai darė Vėjas jis nebuvo toks susiraukęs.

-Žudantis - tarė Margo ir nusijuokė.

-Palauk, įtrauk dumų.

Margo pasiėmė šiaudelį ir smarkiai patraukė baltų dūmų. Deja, skirtingai, nei Vėjas ji pradėjo kosėti.

-Šitas žudo labiau nei pats gėrimas! Kiek čia laipsnių?

-Sambuka, tai 40… bet jie išdega. lieka tik kokie… 12. Visa kita dūmuose, - Vėjo žvilgsnis nukrypo į mane, - Bandysi?

-Gal ne…?

-Pabandyk, juk nieko neprarasi.

-Na gerai.

susipyliau sambuką į gerklę ir mano nelaimei užpringau. Nieko nelaukdama nubėgau į virtuvę ir viską išspjoviau.

-Degina! - šaukiau jiems į kambarį.

-Reikėjo praryti iš karto! - juokėsi Margarita.

-Padaryk jai dar vieną - paprašė Vėjo.

Kol atėjau prasiskalavusi burną vandeniu Vėjas man paruošė dar vieną dozę.

-Pabandyk dar kartą - nusišypsojo. - Tik šį kart skystį praryk iš karto, o pupeles sukramtyk po to.

Padariau taip kaip liepė Vėjas - išėjo, bet po geros dūmų dozės jau jaučiausi apsvaigusi, o tada ir pagavau kablį….

Rodyk draugams

-Nuo kada tu rūkai? - ramiai paklausė Vėjas.

-A… A… Ji nerūko. Aš tik paprašiau, kad man ji palaikytų kompaniją, - šypsojosi Margo mane gindama.

-Gerai… Tarkim, - nusijuokė Vėjas. - Kaip sekasi tau? - atsisuko į mane.

-Gerai, jeigu įmanoma taip pasakyti… - mano balsas skambėjo dusliai.

-Atsiprašau, tikriausiai nevertėjo to klausti… - iš Vėjo veido trumpam dingo šypsena. - Bet juk gyvenimas tęsiasi. Ar ne? - jis trumpam nusišypsojo.

-Kaip kam, - prašneko mano draugė.

Tylos minutė…

Numečiau cigaretę ir bato kulniuku begėdiškai ją pritryniau.

-Nekenčiu… - tariau sau. Niekas negirdėjo.

-Ką mergaitės veiksit taip vėlai?

-Dar nesugalvojom - flirtavo Margo, - Mums reikia kaip nors pralinksminti Meli. Ji per daug kremtasi - Margutis atsisuko į mane ir pasižiūrėjo savimi pasitikinčiu žvilgsniu.

-Tada… Einam pas mane? - pasiūlė Vėjas.

-Galim! Meli, Sutinki? - šypsojosi. - Ten yra lova… - viliojo - Galėsim truputį paišdykaut - atsiuntė man oro bučinį.

Aš žiūrėdama į ant žemės gulinčią cigaretę tariau:

-Žinai, jaučiuosi kaip ji…

-Kaip kas? - nesuprato Vėjas.

-Jaučiuosi sutrypta, pažeminta, purvina ir niekam nebereikalinga….

-Ech, Meli… - liūdnu balsu tarė Margarita ir priėjusi mane apkabino.

-Bet žinai ką? Tokia būti nenoriu. Einam pas Vėją? Galbūt duosiu tau už papo - šiek tiek nusišypsojau.

-Va kur mano mergytė, - pabučiavo mane į skruostą. - Myliu tave.

-Aš irgi Tave Margo…

————————————————————————————————————————-

-O pas tave gražu… - Kaip visad daug kalbėjo mano draugė.

-Vejau? - kreipiausi.

-Taip?

-Turi cigaretę?? - nedrąsiai paklausiau.

-Žinoma. Tai vis dėl to rūkai?

-Rūkau - ramiai atsakiau nusprendusi, kad nėra dėl ko meluoti.

Vėjas buvo Armando geriausias draugas. Tikiu, kad Dytis jam pasipasakodavo viską. Kodėl aš negaliu?
…
…
…
Negaliu?

Nejaugi buvau tokia…
Begėdė?
…
Ne…

Aš melagė.
Švelniai pasakius -

Štai kas aš esu.
…
…
…

Galiu!

Nebūsiu ta
Melagė.
Sakysiu tiesą,
…
Nes aš turiu…
sakyti..

-Meli? - Margo nutraukė mano apmąstymus.

-Taip?

-Viskas gerai?

-Žinoma…

-Mergaitės, ką veiksim visą naktį? - gundė daryti kažką negero, duodamas man cigaretę.

-Meili, šiąnakt aš būtinai su tavim permiegosiu. Sutarta? - juokavo.

-Tai aišku! - apsimečiau laiminga ar kažkuo panašia.

-Vėjuk, nenori prisijungti?

-Ne, dėkui Margo. Šiandien lovą palieku tik jums - juokėsi.

-O gal? - nuėjo prie spintos ir atidarė vieną stalčių - Visi ramiai pasilinksminkime? - iš stalčiaus ištraukė avyžių skonio sambukos butelį.

Rodyk draugams